O istorija tokia, kad mezgu mezgu, bet artimiausi žmonės turi gan mažai mano mezginių (na gal tik sesei kartais pasiseka kai ką gauti). Tad artėjant svainio gimtadieniui, nusprendžiau, kad atėjo ir jo eilė gaut kažką megzto. Kaip tik buvau gavusi islandiškos vilnos ir norėjau ją išbandyt.
Na va, pagaliau prisėdau parašyti šį įrašą, nes jau naktim mane sąžinė graužė, kad terminas baigėsi penktadienį, o įrašo kaip nėr, taip nėr... Tad paskutinę minutę prieš skrydį bandau sudėliot žodžius ir nuotraukas :)
Dalyvių buvo nei daug nei mažai: Aš, Laima ir Sonata. Žadėjo prisijungti Agnėir Juicyknits, bet iš jų jokių žinių kol kas neturiu :) Galbūt sau patyliukais mezga ir mums nerodo :)
Štai kas liko iš tų nuostabių spalvotų kamuoliukų, kuriuos rodžiau aną savaitę. Tik keli trumpi siūliukai, o iš kitų išėjo didelis ir man labai gražus mezginys. Prašom pasižiūrėti, nes gavosi visas fotoreportažas. T. y. mažiau žodžių, daugiau nuotraukų.
Kartais mes skubame pabaigti kai kuriuos darbus, nes jie atrodo neatidėliotini, labai svarbūs, galintys kažką pakeisti...
Dažniausiai mes norime padovanoti savo mylimiems žmonėms dėmesį, meilę, savo šilumą...
Kai buvau maža, tėvai sakydavo, kad geriausia dovana jiems kažkas, ką padarau savo rankomis: mano pieštas atvirukas, išmoktas naujas eilėraštis, ar iškeptas pyragas.