Vyriškas-moteriškas Paulie 2

Kartais mes skubame pabaigti kai kuriuos darbus, nes jie atrodo neatidėliotini, labai svarbūs, galintys kažką pakeisti...
Dažniausiai mes norime padovanoti savo mylimiems žmonėms dėmesį, meilę, savo šilumą...
Kai buvau maža, tėvai sakydavo, kad geriausia dovana jiems kažkas, ką padarau savo rankomis: mano pieštas atvirukas, išmoktas naujas eilėraštis, ar iškeptas pyragas.

Tik bėgant metams supratau, kad tai tiesa, nes parduotuvėje nenupirksi tokių nuoširdžių, mielų ar išskirtinių dovanų.
Tad ir šis įrašas tegu būna skirtas tėčiui, juk šiandien jų diena.

Gal atrodys keista, bet kiekviena megzta eilė buvo tarsi rožinio kalbėjimas, palinkėjimas ar bendravimas mintimis. Galbūt todėl, kad tai buvo vienintelis "rimtas" mezginys ne man, o kitam mano šeimos nariui - tėčiui. Jaučiau didelę atsakomybę ir tuo pačiu didelį džiaugsmą jį megzdama. Labai norėjau pabaigti, tikėjausi, kad pavasarį, vėsiais vakarais (tokiais kaip pastarąją savaitę), jis juo džiaugsis, o vėliau megztinis šildys rudenį ir žiemą. 

Tik padovanoti nebespėjau. 

Megztukas jau du mėnesiai guli spintoje, turbūt dėl tu minčių sumegztų į jį, aš jo nelabai galiu apsirengti. Gal dėl to, kad mezgiau ne sau, gal dėl to, kad per daug primena tėtį.

Tikiuosi, kad žiemą galėsiu jį vilkėti, o megztuko šiluma bus kaip tėčio ranka ant peties... 

Sagos. Paprastos ir vyriškos.

Ir mąstau, kad gal jis man kiek trumpokas ir siaurokas ir teks kiek pataisyt. Bet palauksiu rudens...


Taip pat, pagyrimas siūlams, patiko su jais megzt: minkšti, malonūs... Manau ne paskutinis mezginys, nes jų dar liko :)

Siūlai: Drops Lima [65% vilna, 35% alpakų vilna]. Spalvos 5610 ir 0619
Sumegzta: 585 g.