Kaip atsirado mezgimo būrelis

Pagalvojau, kad šiandien papasakosiu kaip ir kada atsirado mezgimo būrelis, o su juo sugrįžo ir mezgimas į mano gyvenimą.

Megzt pradėjau sulaukusi gal penkerių. Ir tai dariau visą gyvenimą su tam tikrom pertraukom: mezgu mezgu, tris metus nebemezgu, mezgu mezgu, metus vėl nemezgu. Tuose nemezgimo laikotarpiuose draugaudavau su kitais rankdarbiais - nėrimu, siuvinėjimu, maisto gaminimu ir pan.

Atsikrausčius į Vilnių buvo tarsi toks mezgimo-nemezgimo periodas. Megzt norėjau, bet  laiko buvo mažai, po to pavogė mano mezginį iš darbo [na aš ji ten laikydavau :)))] ir visai dingo ūpas. 

Bet sesė per vienas Kalėdas, berods prieš 3 metus, padovanojo man nuostabią knygą "Penktadienio vakaro mezgimo klubas". Ją "suskaičiau" per kelis vakarus ir pajutau begalinį ilgesį mezgimui ir dar didesnį norą megzt su draugėm. Taigi, "pasiskolinau" idėją iš šios knygos ir taip atsirado mezgimo būrelis. 

Draugės labai entuziastingai priėmė pasiūlymą ir būrelis ėmė veikti. Pirmais metais rinkdavosi tikrai gausiai. Mokančios megzt mokindavo nemokančias, plepėdavom, gerdavom vyną ar arbatą ir tikrai būdavo puikūs penktadienio vakarai.
Dabar "būrelis" sumažėjo, vyksta gal kiek rečiau ir nebūtinai penktadieniais, nes niekaip nepavyksta man susiderinti su savo darbo grafiku ir kitų galimybėmis, bet labai smagu tai, kad karts nuo karto ateina koks naujas žmogus. Po to aš vis mąstau kaip jam sekasi megzt, ar pabaigė ką pradėjo...

Taigi, su būreliu aš vėl pasinėriau į mezgimą. Ir mezgu dabar intensyviai, be jokių ilgesnių pertraukų. Pradėjau domėtis siūlais, atradau naujų parduotuvių, pradėjau rašyti blog'ą ir labai šia veikla džiaugiuosi :)
O mezginys, su kuriuo "sugrįžau" yra ši liemenė. Ji gavosi labai didelė, nes Edvinas gan aukštas, o dar aš ją padariau kiek per plačią. Šiandien turbūt tingėčiau tokį didelį daiktą megzt, na bet tada, penktadieniais, su linksma kompanija visai greitai man pavyko ją pabaigt. Dabar planuoju ją ardyt ir permegzt, nes labai baisiai padariau sagas ir per daug jų :)